Atidėliojimas: kai problema yra ne tinginystė, o emocijos

Kodėl kartais atidėliojame net tai, kas mums svarbu? Kodėl suprantame, kad reikėtų pradėti, bet vis tiek pasirenkame „dar truputį palaukti”, nukreipti dėmesį kitur arba imtis lengvesnių užduočių?

Šiame praktiniame užsiėmime į atidėliojimą žiūrėsime ne kaip į tinginystę ar valios trūkumą, bet kaip į emocijų reguliavimo problemą. Dažnai atidėliojame ne pačią užduotį, o nemalonius jausmus, kuriuos ji sukelia: nerimą, nesaugumą, baimę suklysti, negebėjimo jausmą, vidinę įtampą ar savikritiką.

Užsiėmimo metu bandysime suprasti, kokios priežastys slypi po mūsų atidėliojimu, kaip veikia vengimo ciklas ir kodėl trumpam palengvėjusi savijauta ilgainiui tik sustiprina problemą. Taip pat praktiškai išbandysime kelis būdus, kurie padeda pradėti veikti švelniau, realistiškiau ir su mažiau vidinio spaudimo.

Dalyviai turės galimybę:

atpažinti savo asmeninį atidėliojimo mechanizmą;
suprasti, kokių emocijų dažniausiai bando išvengti;
pamatyti, kaip stresas, kūno pojūčiai, savikritika ir vengimas palaiko atidėliojimą;
praktiškai išbandyti savistabos, atjautos sau ir dėmesio valdymo būdus;
susikurti konkretų pirmą žingsnį užduočiai, kurią jau kurį laiką atidėlioja.
Tai bus ne teorinė paskaita apie produktyvumą, o praktinis susitikimas su savimi: kodėl stringu, ko bijau, ko vengiu ir kaip galiu pradėti ne per spaudimą, o per aiškumą, atjautą ir mažą veiksmą.